Dovydas Kaminskas: svarbu atsiminti, kad 1 – visada daugiau už 0

Vytauto Didžiojo universiteto Verslo praktikų centro komanda yra dažnas svečias Tauragėje. Kartu su Tauragės rajono savivaldybe centras jau trečius metus organizuoja „Creativity Lab“ projektą, skirtą ugdyti moksleivių verslumo kompetencijas. Projekto metu dalyviai sprendžia Tauragės įmonių ir organizacijų iššūkius, yra supažindinami su pasaulyje pripažintomis metodikomis, gerina komandinio darbo subtilybes, lavina kūrybiškumą ir kitas entrepreneriškos asmenybės savybes. Tikras „Creativity Lab“ „ambasadorius“ Tauragėje, be kurio iniciatyvumo nevyktų turbūt ne tik šis, bet ir daugelis kitų jaunimui skirtų renginių ir projektų – Tauragės mero patarėjas Dovydas Kaminskas. Dovydas tiki, jog veiklumas turi galią jaunus žmones išstumti iš komforto zonos ir padėti atrasti save. 

Dovydai, esate labai aktyvus ir veiklus žmogus: dirbate Tauragės mero patarėju, laisvalaikiu užsiimate ištvermės sportu – dalyvaujate maratono ir triatlono varžybose, o be viso to prisidedate ir prie kitų projektų. Papasakokite, kaip visur suspėjate? Kaip planuojate savo laiką?

Tikrai negalėčiau pasakyti, kad visur suspėju. Mano darbas, galbūt, net kažkuo panašus į gaisrinės ar greitosios pagalbos – viskas turi vykti čia ir dabar. Būtent dėl to, kiekvieną vakarą stengiuosi susiplanuoti kitos dienos darbus, nors, žinoma, pasitaiko tokių dienų, kai viskas suplanuota, o tada kas nors atsitinka netikėto – planus tenka keisti. 

Dažniausiai dienos metu dalyvauju įvairiuose susitikimuose, darbo grupėse ar komisijose – kartu su komandos nariais ieškome geriausių idėjų, teisingiausių sprendimų ir naujų galimybių Tauragei, o biurokratinių dokumentų pildymas ir laisvalaikio užsiėmimai lieka vakarui. Vasaros metu dieną pradedu anksčiau – stengiuosi rytais bėgioti krosą, bent 4-8 kilomentrus. 

Turbūt, Jums, kaip ir visiems žmonėms, pasitaiko tokių dienų, kuomet tiesiog nesinori dirbti. Ar tokiomis akimirkomis pykstate ant savęs, o gal kaip tik leidžiate sau atsipūsti?

Tikrai pasitaiko tokių dienų, kaip ir visiems. Iš esmės darbas savivaldoje yra rūpinimasis ne savimi, o kitais žmonėmis – sprendžiame tauragiškių problemas, taigi, poilsis – labai svarbus ir reikalingas, visuomet stengiuosi tinkamai pailsėti. 

Kai jau jaučiu, kad esu „perdegęs“, tai skiriu pusdienį įdomių filmų peržiūrai arba tam, kas mane geriausiai atpalaiduoja – bėgimui. Kai bėgu pravalau smegenis nuo nereikalingos informacijos ar kitų slegiančių minčių. Na, ir dar vienas labai svarbus dalykas geram poilsiui – miegas, kurio, manau, reikia 6-7 valandų per parą.

Kaip manote, kodėl jauniems žmonėms yra svarbu būti veikliems?

Manau, kad mes privalome investuoti į jaunų žmonių įgūdžių tobulinimą, kurie leistų jiems siekti savo tikslų. Kuomet galvoju apie savo pavyzdį, galiu pasakyti, kad tam tikrų įgūdžių, kurių norėjau gauti būdamas mokinys, aš negavau. Taigi, dabar labai norisi, kad tie jauni žmonės, kurie šiandien turi svajonių ir siekių, gautų ir žinių apie struktūrą bei metodus, kurie padėtų jiems pasiekti užsibrėžtus tikslus. 

Šiandien gyvename tokioje visuomenėje, kur esame įpratę viską labai greitai ir paprastai gauti, vos vienu piršto spragtelėjimu, tačiau reikia suvokti, kad iš tiesų taip nebūna. Būtina kalbėti apie tokius dalykus kaip: disciplina, motyvacija, kantrybė. Svarbu šių dalykų mokytis ir suprasti, kad tai nėra duotybė, kurią kažkas gali turėti arba neturėti – visi galime. 

Jūsų darbas atrodo gana rimtas ir atsakingas. Papasakokite, kokių asmeninių savybių jis reikalauja?

Mane labai daug ko išmokė maratonų bėgimas. Tam, kad nubėgtum 42 kilometrus ar įveiktum kitą tikslą ištvermės sporte, labai svarbu laikytis pagrindinių taisyklių – disciplinos, gebėjimo save motyvuoti ir „uždegti“ iš naujo bei nuoseklumo – kasdien kantriai treniruotis, nes rezultatas neateina per vieną dieną.

Aš save gyvenime mėgstu apibūdinti kaip ilgų nuotolių bėgiką ir tai galioja ne tik sporte, bet ir kitose gyvenimo srityse, viena iš jų – politika. Tai komandinis darbas, jame labai svarbus susitarimas, sutarimas, bendrų tikslų turėjimas ir jų siekimas. Kartais visi numatyti darbai juda ne taip greitai kaip norėtųsi ir taip yra būtent dėl to, kad tai nėra vienasmenis darbas. Kartais prie kokio nors vieno klausimo sprendimo dirba 20, kartais 30, o būna ir 40 žmonių, visa tai reikalauja didelės kantrybės ir nuoseklumo. 

Ar savo darbe taikote kokias nors kūrybiškumo technikas? Jei taip, kokios jos?

Pamenu, kai pradėjau dirbti Tauragės savivaldybėje, mano pagrindinė kūrybiškumo technika, kurią pradėjau taikyti buvo tokia – jeigu išgirstu žmogų sakant „darykim taip, nes visada taip darėme“, tuomet prieštaraudavau ir skatindavau ieškoti naujų idėjų, pagalvoti kaip galėtų būti kitaip. Naujovių paieška skatina diskusijas, kurios yra be galo svarbios norint pasiekti geresnį rezultatą. Turbūt, pagrindinė kūrybiškumo technika būtų elementarus brainstorm‘as

Visai neseniai studijavote Danijoje. Kas Jus įkvėpė grįžti į Lietuvą, Tauragę, ir dirbti savo miesto labui?

Nesu geras emigrantas – vieni išvykę į užsienį jaučiasi gerai, nes vertina dalykus per tam tikrą finansinę prizmę, o kiti nuolatos jaučia begalinį namų ilgesį, kuris neaplenkė ir manęs. Būdamas Danijoje stengiausi pasiimti kiek galima daugiau – išmokti danų kalbą, baigti tarptautinės teisės magistro studijas, sukaupti šiek tiek santaupų ir kiek įmanoma greičiau grįžti į Lietuvą. Dar besimokydamas Kopenhagoje grįždavau į namus per atostogas ir tuomet pastebėdavau, kad mūsų šalyje viskas keičiasi, pamažu tobulėja ir jaučiau labai stiprų norą prie viso to prisidėti. 

Grįžęs prisijungiau prie nevyriausybinės organizacijos „Baltosios pirštinės“, pradėjau daugiau gilintis į savivaldos rinkimus, kiek vėliau gavau pasiūlymą dirbti Tauragės mero komandoje, o dabar pats esu vienas iš kandidatų į merus. Tai – ilgo ir nuoseklaus darbo rezultatas, kuris nebuvo detaliai planuotas, bet panašu, kad atsidavus tam, ką darai ir nepasiduodant, ilgesniame laikotarpyje galima pasiekti džiuginančių dalykų. Turiu patirties, dirbu neskaičiuodamas darbo valandų, su manimi kartu dirba stipri tauragiškių komanda, todėl yra tik vienintelė kryptis – pirmyn.

Ar mėgstate kelti sau iššūkius ir kaip motyvuojate save jų siekti?

Nuolat keliu sau naujus iššūkius. Reikia suprasti tai, jog motyvacija yra gebėjimas save paskatinti kasdieniams tikslams siekti, o yra savotiška kova prieš biologiją. Mūsų smegenys, nors ir ganėtinai mažos, tačiau išnaudoja labai daug kūno energijos, maždaug nuo 10 iki 25 proc., todėl jos natūraliai mus slopina, smegenys nori, kad mes tingėtume ir nieko neveiktume. 

Kuomet susiruošiame bėgti, sunkiausia yra užsiauti sportbačius ir išeiti į lauką, o tada jau viskas vyksta natūraliai – taip ir bet kurioje kitoje veikloje. Turiu savo kambaryje pasikabinęs tokį plakatą, ant kurio parašyta „1>0“. Tai reiškia, kad nesvarbu kokį žingsnį žengtum, kad ir koks mažas jis būtų, bet jeigu jį padėsi – tu jau būsi priekyje. Kuo daugiau mažų žingsnių žengsi – tuo tas pranašumas prieš nulį tik augs. Tai yra pagrindinė mano taisyklė, kuria aš vadovaujuosi – labai paprastai suprantama ir ilgame laikotarpyje garantuojanti sėkmę.

Žmonės labai mėgsta motyvuodami kitus sakyti, kad svarbiausia – peržengti savo komforto zoną. Bet neretai kyla klausimas, kaip tai padaryti? Papasakokite kokių nors pavyzdžių iš savo patirties.

Labai gerai pamenu akimirką, kuomet pajutau esantis savo komforto zonoje. Mokiausi magistro studijas Kopenhagoje, tuo pat metu dirbau viešbutyje, kuriame gaudavau labai gerą atlyginimą, apie kurį Lietuvoje, tokio tipo darbe, galima tik pasvajoti. Kiekvieną dieną eidavau į paskaitas, kas mėnesį gaudavau daugiau pinigų, nei turėjau prieš tai ir tuomet pajutau, kad tai man pradeda patikti, bet tuo pat metu aš labai išsigandau. Tai buvo saugi, komfortiška zona, kuri galėjo labai lengvai mane pritraukti ir nebepaleisti, tačiau aš nuolat kartojau sau, kad mano pagrindinis tikslas – grįžti į Lietuvą. Vos pasitaikius tinkamam momentui, pasinaudojau galimybe grįžti į savo šalį.

Žmonės tokius didelius, gyvenimiškus sprendimus, kurie reikalauja perlipimo per save, priima ne taip jau ir dažnai, todėl svarbu įsiklausyti į save, ryžtis ir nepasiduoti baimei. 

Esate kažkada kažko nepadaręs tik dėl to, nes galvojote kaip į tai reaguos kiti žmonės? 

Taip, tikrai yra buvę tokių atvejų ir ne vienas. Pas mus visuomenė į viską labai reaguoja, kartais net per stipriai, o tai sukuria nemalonias situacijas ir nereikalingas emocijas. Jeigu atlikdamas kažkokį darbą žinau, kad turiu taip daryti, tai ir darau, nes žinau ko reikia konkrečiam tikslui pasiekti. Iš kitos pusės, kai esi viešas asmuo – negali daryti visko, ko nori, nes neši tam tikrą atsakomybę ne tik už save, tačiau už visus savo komandos narius. Vienaip ar kitaip, visada reikia išlikti savimi ir darbus daryti nuoširdžiai. 

Kas Jus įkvepia, kuomet būna labai sunku?

Kasdien perklausau bent vieną TED kalbą. Tiesiog tam, kad praplėsčiau savo akiratį, pamirščiau kasdienes problemas, suvokčiau globalius reiškinius ir ugdyčiau savo vidines savybes. Iš tiesų, mūsų gyvenime daug dalykų atrodo sunkūs iki kol jie pasibaigia, todėl stengiuosi atiduoti tiek, kiek galiu, ir apsišarvoti kantrybe bei ramybe.

Dovydą kalbino Živilė Masytė.